Nuo Sienos Grupės savanorio:
Tiksliai nepamenu, kaip susipažinome su šia šeima. Gal padėjome ieškoti būsto ar darbo. Gal gilinomės į prieglobsčio bylą, kurioje valstybės paskirtas advokatas tik atsainiai atstovavo prieglobsčio prašytoją. Tačiau labai greitai tapome ne tik pagalbininkais – tapome bičiuliais.
Jų situacija Lietuvoje nėra dažna, bet ir ne vienintelė. Sienos Grupė lydi bent šešias panašias šeimas. Motinai ir Lietuvoje gimusiam vaikui suteiktas prieglobstis, jie turi leidimus nuolat gyventi mūsų šalyje. Kai kuriais atvejais tokiose situacijose šeimos nariai jau yra Lietuvos piliečiai. Tačiau vaiko tėvas, pralaimėjęs prieglobsčio bylą, leidimo gyventi mūsų šalyje neturi. Jis įtrauktas į užsieniečių, kuriuos institucijos turi deportuoti iš šalies, sąrašą.
Šeima, tikėdamasi, kad vaikas galės augti Lietuvoje su abiem tėvais, prašė Migracijos departamento persvarstyti sprendimą dėl deportacijos. Departamentas prašymą atmetė, nors kartu pripažino, kad vėliau vyras vis tiek turės teisę teisėtai grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Jau pirmos instancijos teismas tokį Migracijos departamento sprendimą pripažino neteisėtu, tačiau institucija nepasidavė, apskundė teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Migracijos departamento skundą atmetė, įpareigojo iš naujo išnagrinėti užsieniečio prašymą.
Institucija antrą kartą priėmė neigiamą sprendimą. Antrą kartą teismas Migracijos departamento sprendimą panaikino. Lietuvos teismai aiškiai sako: nepaisant nereguliaraus atvykimo ar atmesto prieglobsčio prašymo, mažamečio vaiko tėčio išsiuntimas į kilmės valstybę prieštarauja geriausiems vaiko interesams, o juos valstybė yra įsipareigojusi gerbti. Tai – valstybės vardu priimti sprendimai.
Dar neįsigaliojus teismo sprendimui, Migracijos departamentas kartu su VSAT suskubo vyrą sulaikyti ir deportuoti. Jis buvo sulaikytas atėjęs į įprastą, privalomą susitikimą Migracijos departamente – tą patį, į kurį visada ateidavo laiku. Jis nesislapstė, nebėgo, nebandė išvengti kontrolės. Jis darė tai, ko iš jo reikalavo valstybė – deklaravo gyvenamąją vietą, darbą, reguliariai lankėsi susitikimuose, bendradarbiavo.
Buvusi Migracijos departamento vadovė neseniai teigė, kad deportacijų klausimu „įstatymas yra aklas“, t.y. jei reikia deportuoti, vadinasi, deportuojama. Mūsų akimis, įstatymas šiuo atveju buvo ne aklas. Jis buvo tingus. Buvo deportuotas žmogus, kurį buvo lengviausia sulaikyti – tas, kuris pasitikėjo sistema ir elgėsi pagal visas taisykles.
Šeimai ne kartą sakėme: nereikia slėptis, nereikia bėgti. Lietuvos institucijos gerbia teismų sprendimus. Mes tuo tikėjome.
Tačiau šiandien Lietuvoje yra viena vieniša mama daugiau.
Vienas vaikas auga be tėčio.
Viena įmonė neteko stropaus ir atsakingo darbuotojo.
Ir tai – Lietuvos institucijų kaltė.
Šiuo metu renkamos lėšos bus skirtos kelionėms iš Kamerūno į Ganą – artimiausią vietą, kur vyras gali pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Taip pat kelionei atgal į Lietuvą ir teisinėms išlaidoms, susijusioms su dokumentų tvarkymu.
Kiekviena auka – tai žingsnis link šeimos susijungimo.
Kiekvienas euras – tai galimybė vaikui vėl apkabinti tėtį.
Prašome Jūsų pagalbos.
Ačiū.
